Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Radzevičius

Bronius Radzevičius (1940–1980) – lietuvių prozininkas, priklausantis Romualdo Granausko, Juozo Apučio literatūrinei prozininkų kartai. Kaip rašytojas Radzevičius debiutavo gana vėlai (panašiai kaip ir Granauskas): pirmąją knygą, apsakymų rinkinį Balsai iš tylos, išleido sulaukęs trisdešimties (1970), o pirmosios novelės spaudoje pasirodė 1967 metais. Tad aktyviai lietuvių literatūros lauke Radzevičius dalyvavo ir dirbo viso labo dešimtmetį. Gana vėlyvą debiutą lėmė ne vien sunkios kūrybinės sąlygos sovietmečiu, bet ir biografinis Radzevičiaus kelias, kuris literatūron vedė aplinkkeliais. Kilęs iš neturtingos šeimos, ketverių metų netekęs motinos, o dar vėliau, jau mokyklos metais, ir tėvo – Radzevičius anksti turėjo pradėti savarankišką gyvenimą.
Mėgindamas ieškoti savo kelio, Radzevičius pirmiausia įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, tačiau studijas nutraukė nesulaukęs antrosios egzaminų sesijos – dėl noro realizuoti savąjį, iš vidaus juntamą kūrybingumą, kurio, kaip kad pats yra sakęs, matematikos moksle tuo metu negebėjo įžvelgti. Tačiau iš matematikos į literatūrą vedė dar vienas aplinkinis takelis – išstojęs iš universiteto, Radzevičius 1962 metais baigia I technikos mokyklą Vilniuje ir dirba tekintoju staklių gamykloje. Tačiau savo kelio ieškoti nesiliauja, ir galop įstoja studijuoti filologijos į Vilniaus universitetą, kurį baigia 1968 metais. Pradėjęs studijuoti universitete, Radzevičius pagaliau pradeda spausdinti savo kūrinius, o pirmąjį rinkinį parašo bei parengia jau dirbdamas Ožionių aštuonmetėje mokykloje mokytoju. Rašydamas noveles, Radzevičius, jo paties liudijimu, ėmė kaupti medžiagą didesniam veikalui – romanui Priešaušrio vieškeliai, kurio pirmoji dalis pasirodė 1979 metais. Romano rašymas Radzevičių vis labiau įtraukė, žmonos liudijimu, „Visą žiemą įniršęs rašė romano antrąją dalį“. Karštligiškas darbas, kuriam galėdavo atsidėti tik baigęs darbą kontoroje (dirbo Respublikiniame kultūros-švietimo darbo moksliniame metodiniame kabinete redaktoriumi), tęsėsi beveik metus: „Po nežmoniško darbo apie rugsėjo vidurį pasakė, jog baigė romano antrąją dalį, dabar reikėsią dar pusės metų – atskirti pelus nuo grūdų“. Tačiau šio darbo Radzevičius nebepadarė – spalio mėnesį pats pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas, Apučio liudijimu, apie pusantro tūkstančio romano mašinraščio puslapių, parašytų ne daugiau kaip per pusę metų. Romano antrąją dalį 1985 m. spaudai parengė Aputis. Jis rūpinosi rankraštiniu Radzevičiaus palikimu, spaudai surinko rankraščiais likusius bei vien periodikoje skelbtus trumposios Radzevičiaus prozos kūrinius. Po mirties išėjo prozos knygos: Link Debesijos (1984), Žolė po šerkšnu (1994), Vakaro saulė (1996).
Smulkiąją Radzevičiaus prozą sudaro apsakymai, novelės ir trumpos, ne visada išbaigtos, miniatiūros. Visa rašytojo kūryba – labai vientisa ir integrali, negalėtume fiksuoti ryškesnių stilistinių ar teminių lūžių, veikiau – meistrystės augimą, pasirinktos rašymo krypties gilinimą ir tobulinimą sprendžiant labiausiai rūpimus klausimus – svarbiausius novelėse keltus klausimas Radzevičius į vientisą pasakojimą sutelkia savo romane. Kaip tik todėl Albertas Zalatorius teigia, kad „[v]ienas ryškiausių pavyzdžių, kaip asmenybės integralumas ir turtingumas uždeda žmogiškumo antspaudą visai kūrybai, yra Broniaus Radzevičiaus proza.“ Atrodo, kad Radzevičiaus rašymas visų pirma kyla iš refleksijos, noro apmąstyti ir suvokti supantį pasaulį, žmogaus egzistencijos prasmę, o ypač – žmogaus egzistenciją laike, tiek istoriniame, tiek asmeniniame. Radzevičiaus susitelkimas prie individualios žmogaus būties, jos trapumo, sudėtingumo ir baigtinumo apmąstymų priartina rašytojo kūrybą prie egzistencinės filosofijos. Rašymas jam pirmiausia buvo būdas mąstyti. Atrodo, kad biografiniai rašytojo ieškojimai ir vingiai buvo mąstymo formų paieška, todėl refleksija, apmąstymas yra pats Radzevičiaus novelių akstinas. Refleksija sukuria ir Radzevičiaus novelių emocinę įtampą bei skaitymo intrigą. Kaip teigia Jūratė Sprindytė, „Pasakotojo refleksija B. Radzevičiaus kūryboje aistringa, trūkčiojanti, pilna nerimo ir abejonių, bandymo užčiuopti esmines žmogaus būties koordinates, nevengiant ir abstraktesnės leksikos, filosofinių kategorijų.“ Ieškojimas, nuolatinis nerimas, dėmesys, sutelktas į žmogaus sąmonės išgyvenimus, kuria novelių intrigą ir varo jų veiksmą pirmyn, mat refleksija yra vidinio psichologinio konflikto šaltinis. Šis veiksmas dažniausiai rutuliojasi kaip žmogaus sąmonės ir aplinkos dialogas, sudarantis teksto įtampos branduolį. Todėl ir novelėse kuriami kraštovaizdžiai, gamtos, aplinkos detalės dažniausiai perteikiamos kaip individualios sąmonės kraštovaizdis, aprašymai atveria išgyvenimo tankį: „Spalio saulė tiško jų balsuose; juose vėrėsi gėlos laukų platumos, rausvos, akmenuotos, molėtos, su gelstelėjusiais medžiais po naktinių šalnų siūbtelėjimo, šermukšnių gėla, gajomis usnimis, su kuriomis galynėjosi per vasarą, su toli tarp miškų regimu baltu bokštu.“ (Link Debesijos) Objektyvizuotų, asmens ir aplinkos distanciją implikuojančių aprašymų šio prozininko kūryboje daug neaptiksime. Todėl Radzevičiaus novelių kuriama aplinka yra psichologiškai sodri ir įaitrinta. Tekstų forma – gana glausta, kone kiekvienam tekstui būdinga staigi, charakterizuojanti ir iškart skaitytojo suvokimą projektuojanti teksto pradžia. Radzevičiaus tekstai dažniausiai neturi nuoseklios fabulos, sukuria fragmentiško, šokčiojančio pasakojimo įspūdį. „Pats sąmonės būsenos atskleidimas, aprašymas, kaip tam tikrais momentais žmogus pajunta save ir supantį pasaulį [...] užima ir visą jo [Radzevičiaus] kūrybos centrą, glūdi giliausioj esmėj“, – teigia Zalatorius. Kaip tik sąmonės būsena novelių veiksmą sujungia į vientisą prasmingą kompoziciją.
Mąstydamas, kaip žmogus junta save ir pasaulį, Radzevičius kuria etiniu ir estetiniu požiūriu paveikias, išraiškingas situacijas, iš pirmo žvilgsnio galinčias pasirodyti kasdieniškas, įprastas, buitiškas. Kasdienė, buitinė situacija Radzevičiaus novelėse paprastai šifruoja egzistencinį įvykį, kaip kad tiksliai yra pastebėjusi Sprindytė, „[...] dvigubas regėjimas, mokėjimas projektuoti buitį į būtį yra neatskiriama B. Radzevičiaus pasaulėvaizdžio dalis, jo prozos etinės ir estetinės įtaigos vienas svarbesnių bruožų.“ Kaip pavyzdį galime pasitelkti vieną estetiškai įtaigiausių Radzevičiaus novelių „Šiąnakt bus šalna“. Joje matome dvigubą pasakotojo perspektyvą, aprėpiančią du erdvėlaikius: dabartis mieste (iš šios situacijos novelėje kalbama) ir praeitis vaikystėje, kaimo erdvėje, į kurią kalbantysis grįžta ir kurios perspektyvoje reflektuoja savo dabartį. Šių dviejų erdvėlaikių supriešinimas yra meninis būdas radikalaus žmogaus santykio su pasauliu pokyčiui apmąstyti. Į kokią situaciją kalbantysis grįžta? Regis, į pačią paprasčiausią ir buitiškiausią: tėvas, motina ir vaikas (taip pat labai svarbus veikėjas arklys), rudens vakarui artėjant, baigia darbus bulvienose ir rengiasi važiuoti namo. Prieš pajudant su bulvėmis namo, tarp šeimos narių įvyksta, regis, visiškai nereikšmingas pokalbis – apie artėjančią naktį ir būsimą šalną, kurią galima pajusti basomis kojomis dėl iš žemės kylančio šalčio. Tačiau paprasta frazė – „Šiąnakt bus šalna“ – ir situacija, kurioje ji ištariama, charakterizuoja žmogaus buvimo būdą, kuris pasakotojui, nutolusiam laike ir erdvėje, jau nebepasiekiamas: „Čia, mieste, nieko nesuprasi, ir jam neramu tarp pilkų sienų. Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino.“ Taigi ši viena paprasta frazė tampa specifinio buvimo būdo šifru – buvimo visu kūnu juntant supančią erdvę. Šliogerio teiginys, kad Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai yra egzistencinio išėjimo dokumentas, puikiai gali apibendrinti ir Radzevičiaus novelių probleminę ašį: ėjimo, išėjimo, sugrįžimo motyvai atsikartoja kone kiekvienoje Radzevičiaus novelėje. Buitinės situacijos, kurių nesame linkę sureikšminti, kaip tik iš laiko perspektyvos atsiveria visu savo prasmingumu, o reikšmės ieškantis subjektas į jas sugrįžta. Tačiau drauge matome, kad prasmės ieškojimas yra veikiau procesas, bet ne rezultatas. Nėra erdvės, vietos, kurioje prasmė būtų tarsi savaime duota: kaimas, daugelio lietuvių prozininkų pagrindinis prasmės šaltinis, Radzevičiaus prozoje yra veikiau įtampos vieta, mat, viena vertus, šioje erdvėje daug intensyviau juntamas supantis pasaulis, žemdirbių kultūros prasmingumas, tačiau, kita vertus, prasmingas buvimas kaime atsiveria kaip neįmanomas tarp pasyvių, ribotų jo žmonių.

Jurgita Žana Raškevičiūtė

Literatūra

Radzevičius

Ar žinote, kad...